„Šiandien ne ta koja išlipau iš lovos.” „Visą dieną neturiu motyvacijos kažką daryti.” „Kažkokia chaotiška diena.” Girdėti pasikalbėjimai su savimi? O gal viso to priežastis tik viena – pradanginti ir užmiršti ryto ritualai? Kaip kad šįryt juos užmiršau ir aš. Ir vėl.
Turiu prisipažinti: man labai sunku išlaikyti stabilią ryto rutiną. Juk kartais nepavyksta išsimiegoti, reikia skubėti dirbti, arba tiesiog pabūnu sau “gera” ir pasilepinu dar pusvalandžiu miego. Nors pirmasis žadintuvas visada užstatytas tokiu laiku, kad turėčiau valandą sau. Taip ir riedu per šaltąjį sezoną su chaotiška ryto rutina – vieną rytą pasportuoju, kitą (jei gera nuotaika) pamedituoju, trečią paskaitau knygą. O kartais tiesiog tingiai pasivartau lovoje su telefonu. Pagal nuotaiką.
Taip, taip, žinau, skamba ne kaip. Kai mintis užvaldo tingumas ar apatija, visada atsiranda pasiteisinimas ryto ritualus iškeisti į laiką stebint svetimus gyvenimus Instagrame ir gulinėjimą lovoje iki paskutinės minutės.
Paradoksalu, bet tvirtai žinau, kad nuosekli ryto rutina lygu rami galva ir energinga diena! Tik man itin sunku jos sistemingai laikytis.
Galiu palyginti, kaip pagerėja savijauta sąžiningai skiriant vieną valandą ryto ritualams. 2019 metais kelis mėnesius iš eilės sąžiningai kiekvieną rytą atsikeldavau valanda anksčiau ir atlikdavau ryto ritualus, kuriems mane įkvėpė „Masters of Calm” festivalio mokytojos Rūtos Pivoriūnienės iššūkis. O jis skambėjo taip: bent 30 dienų kiekvieną rytą skirti valandą laiko tik sau. Valandą ir ne mažiau. Be jokių derybų su savimi. Nebent visiškai neįmanoma to padaryti, bet tuomet paskirti bent 30 minučių. Rūta rekomendavo laikytis 20–20–20 taisyklės. Reiškia: 20 minučių meditacijai, 20 minučių sportui ir 20 minučių įkvepiančios knygos skaitymui.
Challenge accepted!
Nusprendžiau priimti iššūkį ir išbandyti save. Vienintelis dalykas, ką dariau kitaip – tai vietoje knygos skaitymo kartais rašydavau 3 ryto puslapius dienoraščio principu. Tas, kas pasakė, jog nuoseklumas yra raktas į sėkmę, buvo šimtu procentų teisus. Jau po pirmų savaičių su ryto ritualu ėmiau jausti pokyčius: pozityvesnė nuotaika, energinga savijauta, padidėjusi motyvacija ir svarbiausia – daugiau ramybės. Man, kaip bandančiai susidraugauti su kartais sugrįžtančiais nerimo epizodais, ramybė buvo tai, ko labiausiai reikėjo. Nieko nėra maloniau, kaip rytą pradėti be WIFI ir Instagram tikrinimo, įsiklausyti į tylą, kvėpuoti giliai ir niekur neskubant mėgautis buvimu. Kaip ramu užuosti smilkalo lazdelę, girdėti traškančius patalus, kai entuziastingai iš jų išsirangau dėl kilnesnio tikslo – padaryti mankštą! Ah, dalinuosi ir suprantu – kaip aš pasiilgau tų idiliškų rytų!
Kodėl ryto ritualai pasimiršta, jeigu jie mane taip įkvepia ir ramina?
Greičiausiai tai, kad įpratau derėtis su savimi ir nuolaidžiauti. „Rytoj.” „Kai nueisiu anksčiau miegoti.” „Šįryt labai migdantis oras, kitą dieną.” – visa tai yra galingi proto žaidimai, kurie atitraukia nuo esmės. Atitraukia nuo to, kas verčia mane jaustis gyva, ramia ir sveika. Pagalvoju – kartais protas yra didžiausias priešas ir mus nuveda jam labai patogiais, bet ydingais takais. Tegul šitas pasidalinimas bus įkvėpimas sau ir tau: kiekvieną rytą rasti laiko ryto ritualams. Jei sunku paskirti valandą – tai bent 30 minučių. Kasdien prisiminti tai, kas įkvepia ir motyvuoja. Padėkoti protui už bandymą vesti derybas, bet vis tiek lipti iš lovos ir medituoti, skaityti, rašyti, šokti ar mankštintis ar daryti bet ką kitą, kas verčia širdį dainuoti visą dieną. Tai priminimas sugrįžti į save ir rytą pradėti pauze nuo beprotiškai skubančio pasaulio. Tik aš, smilkalai, knyga ir jogos kilimėlis. Pradedu nuo rytojaus. Prisijungsi? Grįžti į tinklaraštį