[su_dropcap style=”flat” size=”5″]Ž[/su_dropcap]inote tą jausmą, kuris ateina suvokus, jog Jūs pagaliau radote savo mylimą veiklą? Tai yra viena iš guyvenimo laimių. Jį atradę būname laimingiausi iš laimingiausiųjų! O pakeliui išbandytos veiklos pasilieka su mumis, praturtindamos ir paįvairindamos mūsų ir aplinkinių gyvenimus. Rūta Adamonytė – asmeninio augimo trenerė, sertifikuota koučingo specialistė ir POINTS OF YOU praktikė. Kas dar? Teisininkė, žurnalistė, jogos studijos vadovė bei koučerė ir šiaip visų galų meistrė. Rūta sutiko pasidalinti su mumis, kas ją skatina mokytis, judėti ir festivalį paversti ta vieta, kurioje nuo gyvenimo ne bėgame, o jį kuriame.
RŪTA, KAIP MANOTE, KAS YRA GYVENIMAS?
Man tai yra mokykla, kuri suteikia daug galimybių. O mes jau, kaip norim – galim mokytis, galim ne. Bet ir pasekmės bus atitinkamos. Tikiu, kad kai kas aukščiau taip išmaniai viską yra sudėliojęs, kad kiekvienas šitoje mokykloje atsiduria kaip tik ten ir kaip tik tada, kada reikia. Ir, žinoma, gauna, ko nusipelnęs. Bet mokykla skamba kažkaip griežtai, gal tinkamesnis žodis būtų žaidimas (sanskr. Lila)?
TAD TURIE 3 DALYKAI GYVENIME YRA TIESIOG MUST HAVE?
Iš tikro yra tik vienas – meilė. Ir tai atsikartoja visur, kur bebūsi ar su kuo būsi. Žmogus nėra laimingas bE darnių santykių su savimi ir aplinkiniais. be meilės sau ir kitiems. O taip pat ir be tikėjimo kuo nors aukštesniu. Šis jausmas bei veiksmas ir yra svarbiausias MUST HAVE gyvenime.
KO LABIAUSIAI ŠIUO METU IEŠKAI IR KODĖL? O GAL JAU ATRADAI?
Šiuo metu ieškau kelių, kaip tinkamiausiu būdu save realizuoti profesiniame kelyje. Manau, tai labai svarbus klausimas kiekvieno žmogaus gyvenime. Man atrodo, kad nepakanka būti tiesiog geru žmogumi. Noriu turtinti savo gebėjimus ir talentus, kad turėčiau kuo dalintis su kitais, kuriems esu labiausiai reikalinga. Manau, kad dėl to atradimo aš visą laiką būsiu paieškose. Jau čiuopiu, ką gebu daryti geriausiai, bet man labai sudėtinga judėti viena apibrėžta kryptimi – norisi daryti daug ir pasitarnauti kitiems labai įvairiapusiškai.
Ai, dar ieškau vyro. Kodėl? Nes mokykloje sparčiau mokomasi, kai greta sėdi suolo draugas
FESTIVALIO VAU MOMENTAS, KURIS NUNEŠĖ STOGĄ
Aš esu totali Masterė, nes esu dalyvavusi 6-iuose „Masters of Calm“ vasaros festivaliuose, dviejuose žiemos Masteriuose ir dar galybėje kitų festivalio chebros organizuojamų renginių. Man kiekvienais metais vis kažkas nuneša stogą. Pasidarau taip, kad nuneštų – man norisi dalyvauti, ir dalyvauju tiek paskaitose, tiek praktikose, daug bendrauju su žmonėmis. Sakoma, kad jei po festivalio norisi į jį sugrįžti kaip į išsigelbėjimą nuo realaus gyvenimo, tai reikia pagalvoti, apie ką tada tavo gyvenimas. Tai va, aš tokių bėdų praktiškai nebesprendžiu – festivalis ir jame įgytos patirtys dabar visada su manimi. Aišku, įspūdingiausi buvo pirmieji mano dalyvavimo „Masteriuose“ metai. Tada keitėsi mano supratimas apie pasaulį, apie Dievą, apie tai, ką aš apskritai, čia, žemėje, veikiu. Tada prasidėjo intensyvus domėjimasis dvasiniais dalykais, pažintys su dvasiniais mokytojais, spartus savęs pažinimas. Manau, tam tikra prasme festivalis man buvo puiki terpė ir reabilituotis po sunkių patirčių.
KO NEBŪTŲ NUTIKĘ, JEI BŪTUMĖTE ŠĮ FESTIVALĮ PRALEIDUSI IR NIEKADA NEATVYKUSI?
Būčiau neptyrusi daug dalykų ir nežinia, kaip būtų jei ne masteriai. Nebūtų įvykęs toks spartus mano sąmonės plėtimasis ir augimas – tiek dvasinis, tiek asmenybinis. Galbūt ne toks spartus būtų buvęs ir mano gijimas po stiprių gyvenimo smūgių, kai tikrai galvojau, kad numirsiu. Tai va, nenumiriau. Būčiau neišdrįsusi savanoriauti „Jaunimo linijoje“, kuri mano gyvenime atsirado po festivalio. Nežinia, bet turbūt dirbčiau teisinį, projektinį ir administracinį darbą, be galybės naujų pažinčių ir ligi šiolei gyvuojančių brangių draugysčių. Visi kurie dvejoja, pirkite bilietą. Tai yra tikrasis gyvenimo nuotykis, kuris tiesiog privalo nutikti šiame gyvenime.